Žinome, kad nuolat pykti nesveika, visuomet surauktas veidas – negražu, bet taškomės pykčiu be perstojo. Vieni iš kitų tyčiojasi politikai, puola valdininkai, nuo jų neatsilieka ir visi kiti piliečiai. Kodėl negalime gyventi vienas kitam neįkandę, neįgėlę, visaip neišvadinę? Kodėl pyktis kaip emocija prarado savo prasmę ir tapo tiesiog mūsų nesivaldymo, bevališkumo, nesveikumo išraiška? Ar susimąstome, kad mokėjimas pyktį tinkamai išreikšti yra kultūringumo ženklas? Kaip tai padaryti? Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.